Viskas jau nulemta

Keistesnio, bei malonesnio jausmo ji nebuvo jautus…

Lėtai ji atsitraukė nuo jo. Sukaupė visas jėgas, ir pasakė.

- Aš nežinau, kas tu. Bet nepalik manęs.- Ji jautėsi priklausoma..

- Mažut, aš čia dėl tavęs, ir tik dėl tavęs.- Apkabino ją ir nunešė iki virtuvės.

Jie tyloje vienas šalia kito gėrė kakavą, kai atėjo pykta jos draugė.

- Gal, man kažkas teiktus paaiškinti kas vyksta?- Vos nerėkė.

Lukas, pajautė kaip Greta susigūžė prie jo, todėl palengva tarė.

- Ne šiandien, pasakyk savo tėvams kad šiandien važiuoju į namus.

-Nepalik manęs…- Sušnibždėjo ji.

-Nekvailiok, tu važiuosi su manimi. Noriu parodyti tau tą vietą. Busi sužavėta.

Prieš išvažiuodami jie užsuko į Gretos namus pasiimti kelių daiktų. Tėvai nieko nesakė. Tik palinkėjo sėkmės.

Gretai atrodė, kad kelias labai ilgas… Ji spėjo numigti. Pastaruoju metu ji labai daug miegodavo. Nors vis tiek jautėsi labai pavargusi. Gretai kilo klausimas, kiek Lukui metų. Ji pagalvojo, jeigu jau gali vairuoti mašiną, tai ne tiek jau mažai.

- Gruodžio 15, sueis 18. –Pasakė.

Ji išsigando. Kaip jis perskaitė jos mintis.

-Taip, moku skaityti mintis. Mokėsi ir tu. – nusišypsojo.

Štai mes ir čia. Greta įžiūrėjo pušyne didelį baltą namą.. Jis buvo netoli jūros. Tai buvo nepaprasta. Ją pakerėjo visa ta ramybė. Iš užnugario ją apglėbė Luko rankos. Ji jautėsi laiminga.

Greta numetė telefono ragelį. Ji nenorėjo tikėti, kažkokiu nepažįstamu žmogumi, kuris pripasakojo tiek nesąmonių. Kaip ji galėjo juo tikėti? Ji nuėjo į savo kambarį, susirinko daiktus, ir išėjo pas jį.

Einant lijo, ji verkė. Greta nebegalėjo to pakelti. Tą vakarą ji atrodė įspūdingai gražiai, bet tada buvo vienintelis karta kaip jai tai visiškai nerūpėjo.

Atėjus duris atidarė draugė.

-Ko tau čia?- Piktai nukirto.

-Man reikia, pas Luką. –Atsakė.

Tą akimirką pasirodė Lukas ir nusivedė ją į savo kambarį. Greta negalėjo ginčytis, ji juk pati pas jį atėjo. Nuėjus į kambarį, Lukas uždarė duris ir apkabino Greta. Ji pradėjo verkti. Tokia silpna jau senai nebuvo pasijutusi. Jie nekalbėjo. Tikriausiai Greta dar nenorėjo žinoti tiesos. Ji tik verkė. Lukas laikė ją. Kažkodėl Greta juo pasitikėjo.

Praėjo truputi laiko. Lukas davė jai stiklinę su dvejomis tabletėmis. Abi vienodos, skirtos greičiau užmigti. Ji atsigulė į jo lovą ir atrodo toks jausmas, tik padėjus galvą ant pagalvės užmigo.

Ji nubudo apie vidurnaktį. Lukas buvo ją apsikabinęs. Ji prisiglaudė prie jo, kiek galėjo arčiau. Pasijautė nurimusi ir laiminga. Ryte atskėlusi, gerdama kavą sužinojo, kad miegojo dvi naktis, ir kad tėvai mano kad ji pas draugę ir šiąnakt dar negrįš.

Lukas pažadėjo ją nusivesti prasiblaškyt į nuostabią vietą. Ji visą dieną ruošės vakarui, ir atrodė nuostabiai.

Jis ją vedėsi per lietų po skėčiu. Oras buvo bjaurus, rudeniškas, ji norėjo į šiltą patalpą. Ir tada jis nusivedė ją į nuostabų klubą, kuriame ji niekada nebuvo. Jis tiesiog labai brangus. Kartu jie visą vakarą šoko. Greta nenorėjo paleist Luko iš savo gležnų rankų. Ji tiesiog nepastovėtu, jei jis nelaikytų jos kūno. Jis norėjo palikti ją trumpam. Bet ji iš visų jėgų sugriebė jį ir apkabino. Lukas ją pabučiavo. Greta pasijautė taip lyg jos kūnų eitų elektros srovė, ji negalėjo atsitraukti nuo jo. Keistesnio, bei malonesnio jausmo ji nebuvo jautus…

Ryte atsikėlusi pirmiausia perskaitė žinutę. „Paskambink. Turiu tau daug ką papasakoti. Viską paaiškinsiu. Lukas“. Greta ilgai nedvejojo. Jai labai rūpėjo, ką jis nori jai papasakoti. Greta surinko telefono numerį, palaukusi kol atsilieps tarė :
-Taip, man įdomu ką tu nori papasakoti, tad klausau.

-Ačiū, kad ruošiesi išklausyti, bet pirmiausią patariu atsisėsti.- Pasakė. Jis palaukė to garso kaip ji sėdasi ant kėdės ir išgirdęs kitame telefono gale tylą, pradėjo kalbėti.

-Tavo mama kažkada turėjo sesę. Ji susilaukė tavęs, bet gimdydama mirė. Todėl tavo tėvai nusprendė įsivaikinti tave, tam kad nereikėtų tau kentėti, ir nieko tau nepasakojo. Klausi iš kur žinau? Nes tavo mama nebuvo paprastas žmogus. Ji buvo nakties padaras. Mes esame tie apie kuriuos kuriamos legendos. Kiekvieną pilnatį mes pakeičiame pavidalą, kuriuo būname naktį. Mes mokame skaityti mintis, keliaujame veidrodžių pagalba. Mes neturime tikrų draugų, nes mirštame, tada kai jie mus išduoda.

-Nešnekėk nesąmonių. Sugalvojai mane apmauti?- Ji pradėjo juoktis.

-Žinojau kad nepatikėsi. Aš turiu įrodymų. Gali pasirsižiūrėti į savo kairę koją prie kauliuko turi žymę. Ji nuo to kai tavo mama mirė. Jei dar netiki pas tavo dabartinę motiną, stalčiuje yra jos ir tavo tikrosios mamos fotografija.- Pasakė žinodamas, kad Greta nueis pažiūrėti.

Eidama į kitą kambarį ji galvojo, kuo jai tikėti. Žmonėmis kurie ją augino ar juo, apie kurį nieko nežino. Stalčiuje tikrai gulėjo fotografija. Ji norėjo ilgai į ją žiūrėti, bet prisiminė, kad Lukas laukia prie telefono.

-Taip, fotografija yra. Bet iš kur man tikrai žinoti, kad tu nemeluoji?-Paklausė.

-Po dviejų savaičių bus tavo gimtadienis. Per pilnatį. Tada tu pati būsi gyvas įrodimas.

- Laurą, aš atsiprašau… Bet, Rokui tai pasirodė teisingausia.- Apgailestaudama tarė Greta.

-Tu, tu dar drįsti manęs atsiprašinėti? Aš tavimi pasitikėjau!.–Pradėjo šaukti.- Norėjau tave su juo supažindinti, o tu viską sugadinai, tau Roko nuomonė svarbesnė už mano? Aš juk tavo draugė… Tai taip žemą.- Apsiverkė Laura.

-Laura, nesinervink man viskas gerai. Mes su Roku tik vyriškai pasikalbėjom.-Beveik linksmai pasakė Lukas.

-Eik iš mano namų, dabar nenoriu tavęs matyti.-Pasakė Gretai.

Greta išėjo. Ji nesusivokė, kaip kažkoks padaras, atėjęs į jos gyvenimą pradėjo jį taip greitai ir lengvai griauti. Ji jau pradėjo jo nekęsti.

Eidama namo, ji pradėjo mėgautis šaltu rudens oru. Jos plaučiams tai buvo tikra atgaiva. Bet ji nesusilaikė neužsirūkiusi. Pakeliui namo ji užėjo į pakelės parduotuvę. Leido sau nusipirkti šokolado. Pasiėmė visų skonių po vieną. Ji žinojo, kad gali sau tai leisti. Ją žavėjo ne pats šokoladas, o jo pirkimas…. Vien todėl, kad tai nekenksminga. Valgyti kenkia, o jausti malonumą perkant daug žaviau.

Grįžusi namo, Greta nustebo. Tėvai abu sėdėjo svetainėje, gėrė vyną ir žiūrėjo seną filmą.

Tai buvo taip gražu. Greta, vos neapsiverkė iš džiaugsmo. Ji taip senai matė tėvus kartu…

Bet ji neleidžia sau verkti. Tai jai draudžiama, nuo močiutės laidotuvių, kai jai buvo vienuolika.

Ji tyliai nuėjo į savo kambarį, greitai nusirengė ir griuvo lovon. Prieš užmigdama ji dar spėjo pamatyti, kad telefone buvo žinutė iš nežinomo numerio. Bet, Greta jau nebeturėjo jėgų pakelti rankos.

Jie laukė dar geras penkiolika minučių… Nuo šalčio Greta apsikabino Roką. Ten visi buvo pripratę prie jų keistos draugystės. Greta prisidegė cigaretę, nes nuo šalčio ji jautėsi apsnūdusi. Ir tada pamatė ateinant Luką su keliais draugais. Rokas jau norėjo pulti Luką, bet Greta spėjo sugriebti už jo striukės rankovės. Lukas pašaipiai nusišypsojo… Greta jau mintyse keikė save, kad neleido Rokui jam trenkt, bet ji tikėjos, kad tai dar bus galima ištaisyti.

-Tai ką, vaikai, kokiais reikalais šiandien čia susirinkom?- Pašaipiai, paklausė Lukas.

-Gal, pats norėtum paaiškinti, ko kimbi prie Gretos?- Pradėjo aiškintis Rokas.

-Visų pirmą, ji pati vakar į mane atsitrenkė, visų antrą aš nekaltas, jei ji kvaila ir bėga skųstis, kad bet kas ją užkalbino, be to ji yra mano pusseserės draugė, ir bet kokiu atveju ji būtų turėjusi su manimi susipažinti.- Išrėžė, kaip kalbą Lukas.

-Nedrįsk, jos taip vadinti,-Pradėjo šaukti Rokas.

-O, ką tu man? Galvoji man rūpi, tie tavo paistalai? Aš čia atėjau tik pasakyti, kad man ji nė trupučio nerūpi, ir jeigu galėčiau, būčiau pilnai atsisakęs turėti, bet kokių reikalų su ja.

-Tuo aš tau parodysiu!-Užrėkė Rokas, ir iš visų jėgų trenkė Lukui į veidą. Abiejų šalių draugai, nekreipė jokio dėmesio, į tai, kad jie mušasi. Jie nenorėjo veltis į tą nesąmonę. Greta nervinosi, ji bijojo kad tai gali netgi baigtis kuriam nors iš jų ligoninę. Jų draugai dar šiek tiek palaukę, išskyrė juos. Jų veiduose sužalojimų nesimatė, tik vieną mėlynė tikrai turėjo būti, Greta žinojo kad nuo to kaip Rokas trenkė, mėlynė tikrai liks.

-Daugiau nedrįsk, jos ne pirštu paliesti,-Pareiškė Rokas.

-Dėjau aš ant tos panos. Nė trupučio man ji nerūpi. Atsigauk.- Nueidamas pasakė Lukas.

Tą naktį grįžusi namo Greta gerai išsimiegojo. Ryte atsikėlusi rado iš Lauros žinutę „Ateik šiandien pas mane, norėčiau pakalbėti“. Greta nelaukdama išgėrė kavos, ir nulėkė į taksi. Šį kartą lipo pas Laurą laiptais. Po ano nuotykio, ji tikrai nebesinaudos liftais. Vos tik spėjo paskambinti į duris, draugė atidarė jas ir apsikabino Gretą.

-Kas yra ?- Atsargiai paklausė ji.

- Lukas visą naktį negrįžo namo, tėvai labai jaudinasi, jau nori skambinti policijai.- Verkdama iškūkčiojo Laura.

Ir tuo metu Lukas parėjo namo. Ant jo dešinės akies puikavosi didelė mėlynė. Jis piktai nužvelgė Gretą ir pradėjo mautis batus.

- O, dieve kas tavo akiai?- Sužviegė Laurą.

-Šią istorijos dalį, tau puikiai gali papasakoti ji,- Ir tada, atsisuko i Gretos pusę.

Greta mintyse kalbėjo poterius, nors jau ir žinojo, kad ši diena baigsis ne ką geriau nei vakar. Rokas kažką kalbėjo telefonu, ir ji nesiklausė… Nenorėjo viso to girdėti. Greta puikiai suprato apie ką vyksta kalba… šviesiaplaukiui šis vakaras bus nelaimingas. Ir jai tai jau neberūpėjo. Ji norėjo, kad ja kažkas rūpintųsi.
- Tai va. Reikalus sutvarkiau.- Linksmai ištarė Rokas, ir atskyrė Greta nuo jos minčių.

-Ką jau susitarei?- Nenorėdama išgirsti atsakymo, paklausė ji.

-Pamatysi, lieki skolinga.- Tarė kaip visada malonus Rokas ir sumokė už jos kavą.

Jie abu ėjo link miesto parko. Greta nedrįso klausti kas bus, todėl kalbėjo viską kas tik buvo susikaupę ant širdies, nes puikiai žinojo, kad šis vakaras gali būti paskutinis kai ji su kažkuo taip atvirai kalbės. Jis ir buvo paskutinis…

Eidama į parką Greta matė prie tolimiausio suoliuko sėdinčius tamsius siluetus. Ji prisidegė cigaretę. Pažadus numetė į šalį. Kam reikia, tegu tie juos turisi sau.

Nuėjus ten ji pamatė, kad kol kas ten buvo visi daug kartų matyti Roko draugai. Bet nerimą kėlė mintis, kad jie vis dėl to kažko laukė. Greta be užuolankų ėmė ir paklausė.:

-Ko mes, jei ne paslaptis čia laukiam?

-Luko ir kelių jo draugų, - ramiai tarstelėjo gražių veido bruožų tamsiaplaukis.

-Kas jis per vienas? - tyliai sušnibždėjo Greta, Rokui į ausį.

-Vakar tu su juo jau susipažinai,-Rimtai tarė Rokas.

Ir tada ji suprato, kad ir kaip benorėtų ar stengtųsi, šis vakaras baigsis liūdnai.

Eidama namo Greta po truputi
rengėsi… Greta nenorėjo važiuoti namo, jai trūko oro. Jautėsi vieniša.
Tėvai neturėjo jai laiko, ir ji įprato gyventi atsiskyrus nuo jų.
Draugių turėjo pilna, bet nė viena negalėjo pasitikėti.. Visos jos
pavydi. Vieną draugą ji turėjo. Bet ouch. Tai buvo skaudi
tema. Jis buvo gėjus… Ir pirmoji jos meilė. Kad ir kaip būtų keista tai
jų draugystės nepakeitė. Jis vienintelis žinojo visas jos problemas, o
ji jo paslaptį. Šiandien ji jau nenorėjo kompanijos, net jo. Parašė
žinutę „Rytoj 18.h susitinkam mūsų kavinėj.“

Ji jau prie namų durų. Greta žino kad ją patiks
tik tušti namai ir mylimiausia katė. Ji nueina į vonią, pažvelgią į
veidrodį ir pradeda verkti. Ji nenori būti tuo kuo tapo. Jai patiko tas
gyvenimas , kai su tėvais gyveno vieno kambario bendrabutyje, visą
dieną būdavo su mama, ir ruošdavo maistą tėčiui kuris dirbdavo iki
vėlumos.

Bet viskas pasikeitė. Tėvas dabar dirbo firmos
vadovu. Mama turėjo savo verslą. O, ji, Greta gyveno savo patogumui.
Turėjo viską ko galėjo trokšti kiekviena paauglė, bet ji buvo vieniša.
Greta iš lėto lipo į karštą vonią. Vanduo ją ramino. Ji mąstė apie
praėjusią dieną. Ji nežinojo kuo jis ją traukė, bet ji jautė jam baimę
ir trauką. Greta nusprendė žūtbūt su juo susižinti. Niekas su ja taip
nesielgs. Ir ką visa tai galėjo reikšti ? Kodėl jis sakė kad ji pati
ateis prašyti jo pagalbos… Ji pavargo. Išlipusi iš vonios nuėjo i
svetainę susirangė fotelyje ir užmigo.

Tą Naktį ją kankino blogi sapnai ir ryte
atsikėlusi jautėsi visiškai neįsimiegojusi. Tėvai jau buvo darbe, jiems
nesvarbu kad savaitgalis. Ji pasidarė kavos ir nuėjo rengtis. Ji jautė
norą nusipirkti ką nors sau. Ant stalo gulėjo mamos raštelis, su
pinigais. „Atsiprašau kad neradau tau laiko, nors buvau
pažadėjusi važiuoti su tavim kartu i grožio saloną. Tikiuosi nepyksti,
ir jei dar turi nuotaikos nueik viena. Kitą kartą tikrai nenuvilsiu
tavęs.“ O taip kurgi ne, pagalvojo Greta. Tądien , kad ir kaip bebūtų gaila Greta išleido visas savo santaupas ir vos spėjo nepavėluoti į susitikimą.

-O kažkas šiandien ne nuotaikoj.- Pasišaipė Rokas.

-Nesityčiok, aš tikrai ne nuotaikoj.- Piktokai tarė.

- Tai kas, jau nutiko, kad manęs taip staiga prisireikė?- Klausė Rokas.

Ir tada Greta papasakojo visą vakar dienos
istoriją. Jis liko be žado. Rokas visada palaikydavo Greta ir šį kartą
buvo rimtai susirūpinęs.

-Aš ta reikalą sutvarkysiu. –Tarė.

- Nereikia, aš sugebu pati…- Nutęsė Greta.

- Greta, gražuolyt tu mano, tai nebuvo klausimas.- Linksmai tarė. Ir paėmė telefoną.

Greta bijojo.

-Kas tu ? Ko nori iš manęs? Atstok. Nenoriu turėti su tavim reikalų.- Tvirtai tarė.

-Tu man nereikalinga, pati ateisi pas mane pagalbos.- Pareiškė.

-Nešnekėk nesąmonių. Nusispjaut man ant tavęs, dėjau aš ant tavo pagalbos!.-Pradėjo šaukti Greta.

Iš kito kambario pasirodė dvi draugės.

-Greta viskas gerai? Išgirdom kaip šaukei, kas nutiko?- Susirūpinus paklausė Laura.

- Ne, nieko viskas gerai.. Aš nešaukiau, jums tikriausiai pasigirdo.- Kiek galėjo linksmiau tarė ji.

Šviesiaplaukis atsistojo ir išėjo. Ją net šiurpas nukrėtė. Ir ne todėl kad ji bijojo jo. Ji jautė keistą trauką jam. „Man visada sekasi su psichais ir iškrypėliais“ Pagalvojo ir sukikeno.

-Kas tau šiandien yra?- Paklausė Viktorija. Ji buvo atėjusi kartu su Laura išsiaiškinti kad įvyko.

-Man tai nieko, o jūs ko tokios surūgusios? – Linksmai tarė Greta. Ji puikiai žinojo kad su draugėm ne taip lengva, jos puikiai mato kai jautiesi nekaip ir iškart pradeda klausinėt..

- Šią savaitę pas mus gyventi atsikrauto pusbrolis iš Klaipėdos.- nuliūdusiu veidu pareiškė Laura.

-Kas jis toks? Jis ką savo namų neturi? Ilgam atsikrausto?- Greta, palaikė draugę.

- Va tame problema kad jo tėvai nenori palikti jo name prie jūros, nes jis problemiškas ir tikrai turėtų bėdų. Jo tėvai metams išvažiavo į kažkokiais darbo reikalais į Veneciją. Šiaip aš nesu nusiteisiu prieš jį, bet juk taip negalima… Aš turiu savo gyvenimą, ir nenoriu kad jį griautų mano pusbrolis.- Išliejo Širdį Laura.

-O Tai jis kada atvažiuos?- Smalsiai paklausė ji.

-Jis jau čia. Ką tik išėjo iš virtuvės. Turėjai pastebėt. Toks šviesiaplaukis. Manau jums reiktų susipažinti.- Tarė Laura ir nusijuokė.

-Gerai. Kitą kartą kai eisiu pas tave supažindinsi.- Tarė Greta.

„ Ką aš darau? Negi man reikia problemų? Turėjau tiek kartų pasimokyti, kad iš tokių žmonių tik nelaimės… Ir kodėl mane visada traukia tai ko negaliu racionaliai paaiškinti? Šįkart aš tikrai nujaučiu kad turėsiu bėdų.“

-Panos, nepykit, bet šiandien jau eisiu. Nekaip jaučiuos, bijau kad susirgsiu.- Suvaidino Greta.

-Viskas gerai, mes suprantam, kai grįši namo pranešk, kad nesijaudintume. Sėkmės. Pailsėk.- Kaip visada palaikė ją draugės.

Ji greitai knisosi paltų krūvoje, kol rado savąjį ir net nespėjus apsirengti išlėkė i laiptinę.

Ji pakėlė galvą ir kreiva šypseną paklausė:

- Į kurį aukštą jums? – Ir tyliai meldėsi kad tik ne pakeliui jiems su ja…

-15. – atsakė aukštas tamsiaplaukis ir nusijuokė.

„ Kodėl tu taip iš manęs tyčiojies? Ką aš tau tokio padariau kad visada pasistengi viską sugadint? Dieve, negi aš negaliu net savaitgaliais pailsėt?!“ – Galvojo Greta ir mintyse klykė iš pykčio.

Atsivėrė lifto duris ir Ji susivokė kad reik lipt. Greitai nulėkusi per koridorių įėjo į butą.. Nutėškė paltą ir nuėjo pasisveikint su draugėm. Pasirodo viskas dar tik pradeda įsibėgėt, tad ji dar gali rasti ko išgerti jei prasibraus iki virtuvės.

Nuėjus dar rado likusio martinio. „Gal ne viskas jau taip blogai.“ Ir tyliai prisidegus dar viena cigaretę pasidžiaugė savimi.

„Viskas nuo pirmadienio metu. Tikrai metu“ - bandė save priverst susitaikyt su ta mintim Greta.

Kad ir kaip gražiai tai skambėjo, kad ir kaip tvirtai bandė sau tai pasakyt,- Ji puikiai žinojo kad niekada nemes. Tai jos dalis. Greta puikiai žinojo, kad turi vieną silpną vietą, ir to neslėpė. Ji norėjo būti truputi silpna, bet tik truputi… Ji užaugo su cigarete tarp lūpų ir Gretai tai atrodė žavu.

Stovėjo Greta ir galvojo.. Kol staiga jos nepradėjo kažkas jos purtyt. Ji net krūptelėjo. Štai ir šviesiaplaukis gražuolis prieš jos akis.

-Dink iš akių…- Piktai tarstelėjo ji. Jis pradėjo ją parsekiot, peržvelgė šią situaciją ji.

-Net nesiruošiu.-Ir nusijuokęs atsisėdo ant kėdės.

Greta truputi nusigando, bet stengės to neparodyt. Ji žino kad jeigu atrodys išsigandus bus lengvai pažeidžiama.

-Nepersekiok manęs. Nenoriu daugiau tavęs matyt.- Griežtai tarė nors iš šono puikiai matės kad, jis ją sudomino.

-Tu dar ilgai manęs neatsikratysi Greta.- Šįkart jau rimtu balsu tarė jis.

Greta šįkart jau rimtai nusigando… „kas jis toks? Iš kur žino mano vardą?“  Sukosi jos galvoje…

Ji nebuvo pati gražiausia ar idealios figūros. Taip, ji buvo ir graži ir liekna, bet ne tai jai suteikė ypatingumo. Ji turėjo kerinčias žalias akis, ir tai suteikė jai tiek kerinčio žavesio kad niekas negalėjo jai atsispirti. Ji tuo niekada netikėjo likimu. manė kad tik ji pati valdo savo gyvenimą ir ateitį. Bet kas būtų, jei nebūtų… Nuo to vakaro ir prasidėjo jos gyvenimas. Tądien vyko dar vienas vakarėlis miesto centre ir žinoma Greta negalėjo atsispirti pagundai atsipalaiduot.. Paskutiniai potėpiai… švelnus kvepalai, lūpdažis, ji mirkteli sau veidrodyje ir išlekia į jau laukiančia taksi. Gretos viduje gyvena mažas vaikas.. Ją žavi visas tas miesto šurmulys, šviesos, dideli pastatai, ir niekada nesibaigiantis miesto gyvenimas. Štai taksi jau prie dangoraižio. Ji greitai susimoka ir išlekia… Bet, staiga trenkias į kažką kieto, bet labai šilto. Lėtai pakelia akis, o ten šviesiaplaukis vaikinas… Ganėtinai gražus, o tie plaukai suteikė jam truputi paslaptingumo.
-Asilas.- ištarė ji.

-Aš taip pat manyčiau kad tau reikėtų atsargiau… – linksmai šūktelėjo jis.

Štai liftas. Ji be galo jų bijojo, bet negalėjo lipti su aukštakulniais į 15tą aukštą, tad teko važiuoti. Iš lėto užsidegė mėtinę cigaretę, įkvėpė oro lyg tai būtų paskutinis oro gurkšnis šiame gyvenime ir įėjo į liftą. Jau spaudė mygtuką į 15tą aukštą, kai pora vaikinų įlėkė i liftą. Tarp jų buvo ir tas išsiblaškęs šviesiaplaukis.
„Daugiau niekada nekilsiu liftu“ tyliai nusikeikė Greta.